Žaliasis tiltas

Nėra sostinėje istoriškai svarbesnio tilto nei Žaliasis. Jis ne tik seniausias, bet ilgą laiką ir vienintelis – daugiau nei pusketvirto amžiaus nebuvo jokio tilto per Nerį, išskyrus šį! Žinoma, pirmąsyk 1536 m. šioje vietoje iškilęs statinys atrodė kitaip, o ir vadintas tiesiog „tiltu per Nerį“ arba „mūriniu tiltu per Nerį“. Tiesą pasakius, mūrytos buvo tik jo atramos, o perdangos – medinės. Tilto prieigose rinkti mokesčiai – sudėtinga ir brangi statyba lėmė, kad už naudojimąsi tiltu nuspręsta rinkti pinigus. Įdomu tai, kad su įvairiausiomis išlygomis, mokėti už tilto naudojimą reikėjo daugiau nei 300 metų! Maža to, siekiant užtikrinti judėjimo monopolį, buvo uždrausta bet kokių tiltų per Nerį statyba nuo Kernavės iki Bistryčios (dab. Baltarusija).

Per beveik pusę tūkstantmečio tiltas šioje vietoje spėjo daugybę kartų keisti savo pavidalą. 1536 m. statytą pirmąjį dėl gaisrų, potvynių ir karų vėliau keitė naujos išvaizdos ir inžinerinių pasiekimų statiniai. O dabartinis pavadinimas prigijo XVIII a. vid., tilto turėklus nudažius žaliai. Vėliau šis paprotys išliko gyvybingas ir, kartu su pavadinimu, pasiekė mūsų dienas. Pastarųjų dviejų šimtmečių Žaliojo tilto kismą liudija piešiniai ir fotografijos. Įspūdingu tvirtumu pasižymėjo 1894 m. nutiestas plieninių santvarų tiltas – nors 1944 m. liepą besitraukdami vokiečiai jį susprogdino, galutinai jį demontuoti sovietams pavyko tik dar kelissyk sprogdinant jau taikos metu. Na, o dabartinė Žaliojo tilto versija – tai jau 1952-ųjų statyba. Tad galima teigti, kad tiltas yra pats seniausias (pagal savo buvimo vietą), bet pagal dabartinę išvaizdą – atspindi jau XX a. vidurio madas bei technologijas.