Vingio vardas

Esame įpratę, kad Vingis – tai visiems miestiečiams skirta atvira poilsio, sporto, renginių erdvė. Tačiau taip buvo toli gražu ne visada ir ne kiekvienas prašalaitis čia buvo laukiamas išskėstomis rankomis. Teritorijos savininkai ir paskirtis per kelis amžius ne sykį keitėsi – tai buvo Radvilų, jėzuitų, vyskupų, generalgubernatorių valda, artilerijos poligonas, o vienu metu net siūlyta čia įkurdinti psichiatrijos ligoninę. Kai kuriuos praeities aspektus dar panagrinėsime vėliau.

Viešo miesto parko paskirtis nusistovėjo tik po Antrojo pasaulinio karo, o kartu su ja – ir dabartinis Vingio pavadinimas. Didžiąją Vilniaus istorijos dalį vietovė vadinta šiek tiek kitaip – lietuviškai Užvingiu, o slavų kalbomis – Zakretu (Zakręt, Закрет). Pavadinimo kilmė aiški – ją nulėmė Neries upė, o tiksliau net keli išraiškingi jos vingiai, už kurios buvusi teritorija ir tapo Užvingiu. Zakręt taip pat reiškia „užsukimą, posūkį“. Keliaudami tolesne atkarpa pasimėgaukite ne tik vingria upės tėkme, bet ir įspūdingais skardžiais ir raguvomis, nuo kurių atsiveria žavus vaizdas į Žvėryną. Teigiama, kad Vingio parkas yra pats seniausias miškas Lietuvoje, o kai kurie medžiai jame skaičiuoja jau trečią savo gyvavimo šimtmetį. Beje, ir takai, kurie mums jau tokie įprasti, yra suprojektuoti pagal tuos, kurie buvo numinti XV a.

Jėzuitų valdos Vingyje planas. 1770 m. Rusijos valstybės senųjų aktų archyvas.

Atvirukas su Zakreto pavadinimu

Atvirukas su Zakreto (Vingio) pavadinimu. XX a. I p. Než. aut. nuotr. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

Užduotis

Zakreto pavadinimas retsykiais buvo taikomas ne tik čia esančiam miškui, bet ir kai kuriems gretimiems objektams. Pavyzdžiui, viena erdvė, esanti 1,5 km atstumu į rytus nuo dabartinio įėjimo į Vingį, praeityje buvo vadinama Zakreto aikšte. Dabar joje stovi krikščioniška šventykla, erdvės aplink nėra daug, be to, ji apsupta gana judrių gatvių – taigi, aikšte šios vietos jau nebevadiname. Kokia tai vieta?

Atsakymas