Šiandien esame įpratę gerti vandenį iš čiaupo, kurį centralizuotai teikia miesto vandentiekio įmonė, pvz., „Vilniaus vandenys“. Vis dėlto istoriškai būdų būta įvairių. Senovėje Vilnios upės vanduo buvo naudojamas ne tik ūkio reikmėms (pvz., skalbti), tačiau ir gėrimui. Kitas būdas – natūralios versmės, šaltiniai. Daug vilniečių praeityje vartojo Vingrių, Žiupronių, Aušros Vartų šaltinių vandenį. Būta ir kaimišką gyvenseną primenančių šachtinių šulinių – iki šiol tokių vieną kitą galime aptikti net miesto centre. O vieną egzotiškiausių būdų – vandens ėmimą kolonėlės pagalba – matome kaip tik priešais save, Žvirgždyno gatvės kampe. Nors atrodo labai archajiškai, iš tiesų šis būdas tampriai susietas su šiuolaikinio centralizuoto vandentiekio diegimu. Kolonėlių ėmė gausėti tarpukariu, kai tinklas plėtėsi, tačiau vamzdžiai buvo vedami ne į visų namų vidų. Sovietmečiu plečiantis miestui ir ne visur statant naujus daugiabučius, kolonėlių pagausėjo dar labiau. Pastaraisiais metais kolonėlių, kaip ir be centralizuoto vandentiekio likusių namų, mažėja. Kiek jų Vilniuje yra dabar? Vis dar gana daug – apie 400 (2000 m. buvo virš 600)! Nors palaipsniui šie įdomūs reliktai nyksta, jų vis dar gausiai aptiksime Šnipiškėse, Žvėryne, Markučiuose, Naujininkuose.
Vilniuje stovinčios mėlynos vandens kolonėlės yra prižiūrimos ir funkcionuojančios. Tačiau jei esate tiesiog prašalaitis, jomis pasinaudoti negalėsite. Kokiu būdu šiomis kolonėlėmis naudojasi vietiniai gyventojai?
