Vandens bokštas

Nors ir labai senas, bet vis dėlto priemiestis, o ne miestas. Atskirtis nuo „pagrindinio Vilniaus“ buvo nulemta būtent Vilnios upės – ją viduramžiais vilniečiai nusprendė panaudoti kaip natūralų gynybinį barjerą, todėl tai kas liko už upės, liko priemiestinėmis teritorijomis. Apie vietovės pavadinimo ir upės sąsajas nereikia nė aiškinti – visomis kalbomis tai buvo teritorija už upės – Užupis, Zarzecze, Заречье.

LDK laikais pagrindinė pastatų koncentracija buvo iš trijų pusių apsuptame pusiasalyje, kurio vidurį atitiktų Angelo skulptūra. O štai čia, aukštumoje, užstatymas retėjo. Tuo pačiu iš čia šakojosi du keliai – vienas vedė į Antakalnį (dab. Krivių g.), o kitas – į Polocką. Pastarasis kelias buvo tikrų tikriausia viduramžių magistralė, mat juo keliavo daugybė karžygių, dvasininkų, pirklių, o dėl gabentų prabangos gėrybių kartais jis vadintas net „druskos keliu“.

Ši aikštė daugybė metų buvo žinoma dėl čia veikusio turgaus, todėl joje nėra pastatų, išskyrus vienintelį – vandens bokštą. Jis turgaus ir aplinkinių pastatų reikmėms iškilo 1872 m. Nors rajonas iš visų pusių apsuptas upės, norint ją pasiekti nuo turgaus aikštės, būtų tekę kėblinti labai stačiais šlaitais. Tad nenuostabu, kad ilgainiui ant kalno atsirado patogus vandens tiekimo įrenginys. Pastato viršuje buvo vandens rezervuaras. Istorizmo stiliaus aštuoniakampis bokštas jau nebeatlieka savo pirminės funkcijos, tačiau 2005 m. buvo įtraukas į Kultūros vertybių registrą kaip architektūrinę ir inžinerinę vertę turintis objektas.

Vandens bokštas Pavilnyje (pastatytas 1914 m.). XX a. 4 deš. Než. aut. nuotr.

Užupio turgus. Apie 1900 m. Fot. S. Fleury. Lietuvos nacionalinis muziejus.

Restauruotas vandens bokštas Užupyje. 2023 m. Fot. A. Kazlauskas.

Užduotis

Iki sovietmečio vandens bokštai buvo ne tik aiškią utilitarinę funkciją atlikę pastatai, bet ir savotiškos kraštovaizdžio puošmenos. Kokius dar vandens bokštus Vilniuje (ar apylinkėse) žinote?

Atsakymas