Valtys ir keltai

Poreikis keltis per upę buvo aktualus ir tada, kai tiltų sostinėje buvo gerokai mažiau. Paprasti, lyno ir vandens tėkmės pagalba judantys keltai Vilniuje gyvavo kone iki sovietmečio pabaigos. Jų būta įvairiose vietose, be to, vienos buvo labai populiarios ir veikė reguliariai, kitur perkėlimas vyko tik šiltuoju metu (pvz., tarp Valakampių ir Verkių) arba pagal pageidavimą, pakvietus valtininką arba keltininką, pavyzdžiui, paskambinus ant baslio pritvirtinu varpeliu.

Bene populiariausias ir ilgiausiai veikiantis keltas buvo tarp Antakalnio ir Žirmūnų. Jo vietos reikėtų ieškoti tarp Lakūnų ir Žolyno gatvių. Iš Žirmūnų pusės iki šiol likę betoniniai laipteliai, vedantys kranto link. Verta prisiminti, kad Žirmūnai tuo metu buvo jau milžiniškas naujas rajonas su visais patogumais, tad plaukimas keltu turėjo atrodyti mažų mažiausiai archajiškai. Keltų būta ir kitur – viena iš vietų yra kaip tik čia, kur dabar esame. Tarpukariu perkėlų buvo labai gausu ir jas būtume radę tokiose vietose kaip Miškiniai, Bukčiai, Trinapolis, Turniškės, Pospieška ir, be abejo, miesto centras bei Antakalnis. Kai kur buvo įrengti lyniniai keltai, kai kur plukdyta valtimis. Beje, kad vilniečiai ir savarankiškai nesibodėdavo irkluoti per upę liudija iškalbingas skaičius – 1937 m. mieste oficialiai suskaičiuota daugiau nei 1 100 valčių. Kas išdrįstų pasakyti, kad Vilnius – ne upeivių miestas?