Šilo tiltas

Ar kada pagalvotumėte, kad šis neišvaizdus tiltas yra vienas naujausių Vilniuje? Šilo vardu pakrikštytas statinys atidarytas 1997 m. rudenį. Žinant, koks permainingas ir ekonomiškai sudėtingas Lietuvai buvo pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis, neturėtų stebinti faktas, kad tai ir vienas ilgiausiai tiestų tiltų. Darbai prasidėjo 1989 m., tačiau netrukus dėl lėšų stokos objektas buvo užkonservuotas. Tik 1996 m., radus reikalingą finansavimą, darbai buvo atnaujinti, o dar po metų ilgai lauktas tiltas iškilmingai atidarytas dalyvaujant šalies prezidentui, miesto merui, susisiekimo ministrui ir eilei kitų garbių svečių. Šilo, drauge su Žirmūnų ir Valakampių tiltais, tapo trečiąja jungtimi tarp Žirmūnų ir Antakalnio. Jį pastačius, mieste sumažėjo kamščių, naujoji trasa taip pat regėta kaip dar viena susisiekimo grandis tarp sostinės šiaurinės dalies ir Naujosios Vilnios.

Įdomu tai, kad 1997 m. atidarytas Šilo tiltas šioje vietoje nebuvo pirmasis. Tarpukariu, kai Vilniuje šeimininkavo Lenkijos valdžia ir miestas kariškių pastangomis buvo intensyviai fortifikuojamas, įvairiausiose miesto vietose dygo bunkeriai, ginkluotės sandėliai, kareivinės, šaudyklos, keliai, geležinkeliai ir kt. Kaip tik šioje vietoje buvo nutiestas ir strateginis siaurojo geležinkelio tiltas, dar vadintas Aukštutiniu. Kariškiai šį tiltą patys ir pasistatė bei vienu kartu pasiekė du tikslus – pirma, sukonstravo strategiškai svarbią jungtį, antra, Lenkijos karių inžinierių batalionui tai buvo puiki galimybė išmokti greitai suręsti tiltą. Pradėję darbus 1929 m. rugsėjį, kariai inžinieriai jį nutiesė per stulbinamai trumpą laiką – 3 mėnesius. Šaltą 1930 m. sausį tiltas buvo pabaigtas. Tiltas išstovėjo iki 1944 m. vasaros, kuomet nuo sovietų besitraukiantys Vokietijos kariai tiltą susprogdino. Vėliau, iki pat 1997 m., šioje vietoje tilto nebuvo, nors jis buvo piešiamas kiekviename miesto generaliniame plane – 1948, 1953, 1967, 1981 m. – tad vilniečiams teko apsišarvuoti kantrybe.