Pakeista vaga

Stabtelėkite prie naujai įrengto stendo. Jame puikiai pavaizduotas Vilnios vagos kitimas šioje vietoje. Pastebėkite, kad kadaise upė ne tik tekėjo į kairę ir juosė Katedros aikštę, bet ir turėjo salą, apėmusią dabartinius teniso kortus, Lietuvos nacionalinį kultūros centrą, šiaurinę Bernardinų sodo dalį. Upės vaga dažniausiai buvo keičiama dėl šių priežasčių:

Gynybiniais tikslais – vanduo galėjo tarnauti kaip papildoma apsauga prie miesto gynybinių mūrų.
Siekiant sumažinti krantams ar pastatams potvynių metu daromą žalą.
Siekiant „įdarbinti“ upę žmogaus poreikiams, pvz., statant vandens malūnus.

Žemėlapyje pavaizduota sala atsirado iškasus kanalą, vadinamą grįžtamuoju – iš pradžių vanduo tekėdavo link Karališkojo malūno (stovėjo ties dab. Šiltadaržio ir Barboros Radvilaitės g. sandūra, užfiksuotas J. Čechavičiaus 1870 m. fotografijoje), o vėliau jo perteklius grįždavo atgal. Žemėlapio apačioje, ten, kur Vilnia šakojasi į šiaurę ir į vakarus, buvo užtvanka, reguliavusi vandens lygį.

O ar niekada nekilo įtarimas, kad Bernardinų sodą juosianti Vilnios vaga atrodo įtartinai taisyklinga, tarsi nupiešta skriestuvu? Jei taip – ne veltui. To paties žemėlapio viršutiniame dešiniajame kampe esantis brėžinys taikliai vaizduoja, kaip įmantriai, net stačiais kampais besirangiusi upė buvo gerokai sutramdyta „nušlifuojant“ jos kampus. Labai dideli upės tvarkymo vagos tvarkymo darbai buvo atliekami XIX a. pabaigoje, kai buvo naikinami vandens malūnai ir vilniečių prioritetas buvo sutelktas į Vilnios daromos žalos mažinimą. Vis dėlto vagos tvarkymo darbų buvo visais laikais – tad dabar Vilnios žemupį matome jau gerokai pakoreguotą žmogaus rankomis.

Bernardinų sodas nuo Bekešo kalno. Apie 1895 m. Fot. S. Fleury. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

Ant neišlikusios Vilnios vagos buvęs Karališkasis malūnas (kairėje) greta dab. Šiltadaržio gatvės. Apie 1870 m. Fot. J. Čechavičius.

Vilniaus universiteto botanikos sodas. 1830 m. Dail. K. Račinskis. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

Upė ties Bernardinų sodu. 1868 m. Dail. J. Marševskis. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

Vilnios vagos tarp Bernardinų ir Botanikos sodų sureguliavimo projektas. 1880 m. Iš knygos „Vilniaus pilių kalvos ir slėniai“ (2013 m.).

Vilnios vaga ties Botanikos sodu. 1834 m. Iš knygos „Vilniaus pilių kalvos ir slėniai“ (2013 m.).

Užduotis

Vilnia nuolat ardė aplinkinius krantus, plovė ištisus kalnus. Vienas iš jų, nors iki šiol vadinamas kalnu, iš tiesų yra beveik visiškai sunaikintas. Koks tai kalnas? Jei nežinote, atsakymą rasite viename iš informacinių stendų, paėję keliasdešimt metrų pirmyn.

Atsakymas