Neris

Nors per amžius Lietuvos upių motina sostinės gyvenime atliko svarbų vaidmenį, derėtų pabrėžti, kad neretai ji buvo veikiau barjeras nei jungtis, ir ribojo miesto augimą. Atkreipkite dėmesį, kokia žila istorija yra kairiajame Neries krante (Antakalnis, Senamiestis, Lukiškės) ir kaip viskas nauja dešiniajame. Tokia skirtis buvo nulemta tiltų trūkumo – kone 4 šimtmečius vieninteliu tebuvo Žaliasis, o ir norint juo pasinaudoti, neretai tekdavo už tai susimokėti… Maža to, tiltų statyba kitur buvo net draudžiama! Nuo senų senovės daugelis kelių iš/į Vilnių formavosi taip, kad nereikėtų kirsti upės – juk tai sudėtinga, pavojinga, brangu. Atkreipkite dėmesį, kad net geležinkelis – XIX a. modernėjimo ir didėjančios žmogaus galios simbolis – Vilniuje buvo nutiestas taip, kad nereikėtų kirsti Neries! Tik XX amžiuje vilniečiai įsidrąsino ir tiltus ėmė tiesti vieną po kito.

Laivyba Nerimi nuo seno buvo gana ribota. Pagrindinis iššūkis – seklumas. Nuo miesto centro Valakampių ir Nemenčinės link situacija buvo geresnė, į aną pusę plaukė ir garlaiviai XIX amžiuje, ir naujesni dyzeliniai laiveliai sovietmečiu. Tuo tarpu leidžiantis upe žemyn ties Vingiu, Bukčiais, Paneriais laukė klastingos rėvos, rieduliai, staigūs posūkiai – prie Vingio jų taip pat netrūksta.

XX a. vilniečiai ne kartą siekė „įdarbinti“ Nerį savo reikmėms. Ko gero, ambicingiausi projektai – 1938 m. pradėta statyti hidroelektrinė Turniškėse ir 1940 m. imtas įrenginėti upinis uostas Vilkpėdėje, iškart už Vingio. Deja, abu projektai karo suirutėje galutinai užgeso.