Miegantis liūtas

Nors retas miestietis atkreipia dėmesį, vienas didesnių objektų Vingyje – karių kapinės. Sustoję prie monumentalaus akmeninio miegančio liūto, turėtume nusikelti į Pirmojo pasaulinio karo laikus. 1915 m. Vilnių užėmę vokiečiai čia ėmė laidoti savo žuvusius karius. Daugiau nei 2000 tvarkingai palaidotų žmonių kapų buvo suskirstyta kvartalais, juos jungė iki šiol išlikę taisyklingų formų takai, buvo pasodintos tujos. Centriniu kapinių akcentu tapo monumentali miegančio liūto skulptūra – tiesa, ji buvo iškelta ant didelio postamento, kuris neišliko, todėl kadaise atrodė kur kas didingiau.

Laidojimai Vingyje tęsėsi ir vėliau, taip pat per Antrąjį pasaulinį karą. Čia atgulė ne tik vokiečių, bet ir rusų kariai, o akylesni kapinėse pastebės ir kitų tautybių atstovų – vengrų, turkų, žydų, lietuvių, lenkų ir ne tik. Mūsų dienas pasiekę kryžiai – jau šiuolaikiniai. Jie žymi, kur kokios tautybės ar tikėjimo žmonės palaidoti. Senųjų antkapių neliko, mat sovietmečiu kapinės buvo sulygintos su žeme, o jų vietoje įrengti vaikiški atrakcionai – dalis vyresnių vilniečių šią vietą prisimena būtent tokios paskirties. Įdomu, kad prie kapinių buvusioje dauboje žiemomis net buvo čiuožinėjama pačiūžomis – joje būta vandens. Tik 1998 m. prasidėjo kapinių rekonstrukcija – kasinėjimų metu buvo netikėtai atrasta ir dalis 1917 m. sukurto miegančio liūto skulptūros – nors niekas nesitikėjo jo atrasti, jis supjaustytas gabalais daugybę metų tūnojo po žeme.