Krantinės bulvaras

Ar pastebėjote, kad kai kuriose gatvėse grožėtis pastatais išeina tik aukštai užvertus galvą? O kai kur – gerokai atsitraukus. Vienas geriausių pavyzdžių Vilniuje yra Žygimantų gatvė. Jos išklotinėje vienas prie kito prilipę keli dailūs istorizmo statiniai, tačiau judri ir nelabai maloni pėsčiajam gatvė leidžia kraštovaizdžiu ramiai pasimėgauti tik iš kito kranto.

Žygimantų gatvė įdomi kaip istorinis bandymas ją paversti romantiškų pasivaikščiojimų paupiu vieta. Dera prisiminti, kad šiuolaikiniam žmogui patogios betoninės krantinės yra gana vėlyvas tvarinys, o prie štai upių pakrantės nebuvo tokios pavyzdingai organizuotos. XIX amžiuje Vilnius ėmė sparčiai augti, ypač tai pasijuto XIX a. antroje pusėje – tą laikotarpį pagrįstai galima pavadinti statybų bumu: atsirado geležinkelis, plėtėsi pramonė, augo nauji gyvenamieji kvartalai. Tuo pačiu XIX a. miestas pradėtas vystyti planingai – 1817 m. sudarytas pirmasis miesto perspektyvinis planas, kuriame subraižyta daug naujų, plačių ir tiesių būsimų miesto gatvių. Šiame plane numatytas ir naujas žavingas bulvaras palei Nerį, davęs pradžią dabartinei Žygimantų gatvei.

Apie 26 m pločio bulvaro projektavimas prasidėjo 1834 m., tačiau projektavimui ir žemės išpirkimui užsitęsus, jis pradėtas tiesti tik 1845 m. Vis dėlto pakrantės tvarkymo ir šlaitų tvirtinimo darbai vyko ir vėliau – tiesiant bulvarą buvo performuoti ir išlyginti Neries pakrantės šlaitai, bulvaras apsodintas medžiais. Naujai nutiesta moderni gatvė cariniais laikais vadinta Krantinės (rus. Набережная) gatve. Beje, tuo metu palei ją beveik nebuvo pastatų – statyba buvo ribojama, kad neužstotų kariškiams apžvalgos ir apšaudymo teritorijos nuo Gedimino kalno. Tvirtovę XIX a. pab. likvidavus, palei gatvę ėmė dygti prabangūs namai su vaizdu į upę.