Jėzuitų rūmai

Daugelis nustemba išgirdę, kad Vingyje kadaise buvo didžiuliai rūmai. Žinoma, šiandien galima pamatyti tik jų pamatų fragmentus, tačiau apžiūrėjus senovinius paveikslus ir pasitelkus žiupsnelį fantazijos, juos galima įsivaizduoti. Tinkamiausia vieta įsijausti į šią temą – apsilankyti čia pat esančiame Botanikos sode. Būtent jo teritorijoje yra šių rūmų ir XVIII a. tvoros likučiai. Pirmiausiai čia būta medinių Radvilų rūmų. Radvilos buvo uolūs reformacijos skleidėjai, tad minima ir čia buvusi bene pirmoji Lietuvoje šios konfesijos išpažinėjų mokykla. Vis dėlto vėliau teritorijos kontrolę perėmė katalikai, o tiksliau jėzuitų vienuoliai, šalies gyvenime turėję milžinišką įtaką – juk jie buvo ir Vilniaus universiteto steigėjai. Palaipsniui šioje vietoje kilo ištaigingi mūriniai rūmai su pusiau uždaru kiemu, koplyčia, spalvingu sodu.

Minimi fontanai, į kuriuos vanduo buvo tiekiamas vamzdžiais iš aukščiau tyvuliavusių ežerėlių. Čia mėgo ilsėtis universiteto profesūra. Manoma, kad būtent dėl rekreacinės, o ne ūkinės šios vietos paskirties, Vingyje šimtmečiais pavyko apsaugoti medžius nuo kirtimo ir todėl galime didžiuotis kone sostinės centre turintys net 300 metų amžiaus pušų. Po jėzuitų ordino uždarymo rūmų šeimininkai ne sykį keitėsi. Vienas įdomesnių epizodų – 1812 m. vykusi caro Aleksandro I puota. Šis įvykis yra aprašytas ir garsiajame L. Tolstojaus romane „Karas ir taika“. Būtent Vingyje pokylio metu caras įsitikino, kad Napoleonas dideliu tempu žygiuoja į Rusiją. Vėliau, karų, gaisrų ir kitų negandų persmelktame XIX amžiuje rūmai pradėjo sparčiai nykti ir mūsų dienas jie pasiekė faktiškai visiškai sunykę. Botanikos sodas šioje vietoje įsteigtas 1919 m. tuometinio Stepono Batoro (dab. Vilniaus) universiteto iniciatyva.