Didingi užmojai

Senojo Vilniaus pramonės ir gyvybės lopšiu veikiau vadintume veržlią Vilnią, o ne Nerį. Palei Vilnią dygo malūnai, prieplaukos, kasti kanalai ir pan. O štai Neris atrodė didinga, net kiek baugi upė. Vis dėlto ir ją viduramžių vilnietis siekė įdarbinti savo naudai. Upės plotis tiko sielių plukdymui, pakrantėse buvo įrengiami žvejybiniai tinklai, patogiose sustojimui vietose – uosteliai su sandėliais, lentpjūvėmis, laivų remonto dirbtuvėmis ir pan. Daugmaž ties šia vieta, kurioje dabar stovime, Neryje veikė labai neįprastas įrenginys, 1737 m. miesto plane vokiškai įvardytas kaip „königliche Schiffmühle“ – karališkasis plūduriuojantis malūnas. Nors nėra išlikę šio unikalaus objekto vaizdų, remiantis kitų šalių istorija, galima įsivaizduoti, kad tai buvo du pontonai, sujungti bendra konstrukcija. Tarp pontonų – vandens ratas. Viršuje, ant platformos – malūno girnos. Tokie plūduriuojantys malūnai ilgainiui galėjo būti perkeliami į kitą upės vietą.

Žvelgdami į kitą upės krantą matome laiko ir negandų išvargintus, tačiau vis vien didingus Sluškų rūmus. Jie statyti 1690 m. Anuomet miesto prieigos Antakalnyje buvo gerokai tuštesnės, tad toks rūmas iš toli priminė įspūdingą pilį. Dominykas Mykolas Sluška, ambicingas LDK laikų didikas, ne tik pasistatydino pretenzingą rezidenciją, bet ir savo patogumui sugebėjo „stumtelti“ Neries vagą. Įjunkime vaizduotę prisimindami citatą, kurią Sluška buvo įsakęs išraižyti ant savo rūmų marmuro: „Pašalinome kalnus, Įveikėme Neries vandenis. Be kalvų pakopų iškilome aukštyn kaip gamtos nugalėtojai <…>“. Nors tai seni laikai ir tiksliai dokumentuoti, kiek metrų kurioje vietoje kas buvo nukasta, neįmanoma, bet užmojis turėjo būti išties platus!

Užduotis

Šioje pakrantėje, daugmaž Olimpiečių-Rinktinės gatvių rajone, LDK laikais susiformavo gyvenvietė (priemiestis), kurio pavadinimas dabar yra įamžintas vienoje iš gretimų gatvių. Koks tai priemiestis? Jo pavadinimas susijęs su užsiėmimu (profesija), vykdomu vandenyse.

Atsakymas